Kai gryzti i realu gyvenima i viska pradedi ziureti realiai, pradedi vertinti tai ko neivertinai laiku... Aciu uz nuostabias akimirkas uz nepakartojama vasara...

Ir ko tu norejai, Robertai, ko tu nori, rasydamas man tokia zinute?? Pasijauciau blogai, tikrai blogai. pirmiausia negalejau suprasti, kad tai parasei man tu, bijojau skaityti tavo zinute. o perskaicius... daznai taip buna, deja dabar jau nieko nepakeisi, dabar atrodo, kad nesusitiksime niekada. bet siuo momentu noreciau buti salia. siandien pajauciau tavo kveipalu kvapa ir man pasidare labai sunku... stengiuosi gyventi, nes neturiu kitos iseities. ir gyvenu su tavimi savo sirdyje. ir man nesvarbu kas bus, ar ko nebus toliau, as dziaugiuosi praleidusi tuos labai trumpus momentus salia taves, nes tik tu padejai man pasijausti laimingiausia moterim pasaulyje... taip. o dabar... ka as galiu tau atrasyti??? as nezinau. nes man yra sunku. bet juk ir tu kartais pagalvoji apie mane, Robertai... pavyzdziui rasydamas man zinute... но я играю эту роль, как две сестры любовь и боль живут во мне необъяснимо, тебе и небо по плечу, но я свободы не хочу. не оставляй меня......................